Esate patyręs keliautojas, nors iki pensijos dar ne vienas dešimtmetis. Kaip nutiko, kad pradėjote keliauti, tiksliau, tapote keliautoju?
Nuo vaikystės domėjausi geografija, kuri tuomet man buvo pažįstama tik iš žemėlapių, o vėliau – radijo bangomis, mat dar nuo sovietmečio aktyviai klausiausi trumpųjų bangų radijo stočių. Kad pačiam pavyks aplankyti daugelį šalių, tuo metu sunkiai galėjau net pasvajoti. Kita vertus, visada turėjau tą pažinimo geną ir jaučiau nenumaldomą norą atrasti kuo daugiau. Kol buvau mažas vaikas, tas pažinimo laukas apsiribojo vienu miestu – Kaunu, vėliau – Lietuva, dar vėliau – gretimomis sovietų respublikomis (keliavau ten su tėvais, vėliau į orientavimosi sporto varžybas). Tuomet ėmė žlugti Sovietų Sąjunga ir po truputį atsiverti sienos – kaip tik tada įstojau į vieną jaunimo organizaciją, kuri turėjo partnerių Skandinavijoje. Taip pirmąkart apsilankiau už buvusios „geležinės uždangos“ – Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, – tiesa, kaskart atstovėjęs eilę vizai gauti. Helsinkyje pirmąkart paragavau jogurto (kurio Lietuvoje dar nebuvo), o Stokholme pirmąkart valgiau McDonalds. Įsivaizduoju, kaip mane šefavusiam vietos jaunimui turėjo keistai atrodyti nepatyręs posovietinis atėjūnas, iš kurio padažuotų rankų vis slysta „Big Mac“ sumuštinis!
… iš … https://www.radikaliai.lt/radikaliai/2478-robertas-pogorelis-dziaugiuosi-kad-ir-musu-salyje-sparciai-daugeja-savarankisku-keliautoju-o-kelioniu-baimes-lieka-vis-maziau