by Belgijoje gyvenančių lietuvių jau nestebina tai, kad rugsėjui įsibėgėjus, vasariški orai dar neskuba palikti šalies. Kas čia gyvena ilgėliau, prisimins ne vieną tokią malonią rudens pradžią, kompensuojančią vasaros mėnesių vėsą ir lietus. Tokį giedrą ir šiltą rugsėjo 18-osios šeštadienį Belgijos lietuvių bendruomenė ir pradeda naująjį sezoną, pakviesdama į pirmąjį šį rudenį Keliautojų klubo žygį. Šįkart nuolatinių žygių dalyvių Laimutės ir jos vyro Peterio suplanuotu 15 kilometrų maršrutu po viržynus.
Nors gyvenu čia jau daug metų ir mėgstu pakeliauti, bet darkart įsitikinu, kad šios plotu perpus už Lietuvą mažesnės šalies gamta ir kraštovaizdžio įvairovė tiesiog stulbinanti. Tereikia tik išsukti iš painaus greitkelių voratinklio į vietinius keliukus ir po ranka turėti žygio batus. Tik šįkart vieta – Pasienio Kalmthoutse Heide parkas rezervatas – pasirinkta neatsitiktinai. Sunku ir apsakyti jausmus, kurie kyla vos įžengus į šį neįtikėtino dydžio ir grožio gamtos parką, esantį Belgijos ir Nyderlandų pasienyje į šiaurę nuo Antverpeno. Rudens pradžioje lankytojų čia laukia nuostabiausias metų prizas – žydintys viržynai, kurių plotas siekia net 3750 hektarų.
Žygį pradėję nuo Grenspark stovėjimo aikštelės, kurį laiką žygiuojame smėlėtu pušyno takeliu ir prieiname vandens telkinį. Žemaūgiais berželiais, šermukšniais apaugęs krantas, vanduo skaidrus kaip stiklas, o smėlingas seklus dugnas tiesiog kviečia įbristi. Deja, maudytis čia negalima. Vadovė Laimutė nuolat primena, kaip svarbu Belgijoje, o ypač Flandrijoje, griežtai laikytis taisyklių. Tad keturkojį draugą kartu į žygį išsivedusiam bendruomenės pirmininkui Gintarui tenka keliskart išsukti iš maršruto, mat šunims net ir už pavadėlio bėgioti leidžiama nevisur.
Viržynai, besidriekiantys kiek užmato akys ir augantys smėlėtose žemyninėse kopose tik atrodo lyg nepaliestos gamtos kūrinys. Iš tiesų tai ir sunkaus žmogaus rankų darbo rezultatas. Kadangi viržiai įprastai auga skurdžiomis sąlygomis, juos reikia nuolat prižiūrėti, „ravėti“ viršutinį dirvos sluoksnį, nukasti derlingas liekanas, kad neužsiveistų krūmai ir medžiai. Šiame varginančiame darbe žmogaus pagalbininkės tapo avys. Jos lyg pilki akmenėliai išsibarsčiusios didelėse aptvertose rausvažiedžių viržių ganyklose. Visa ši rožinė idilė ir smagūs keliautojų pokalbiai kuria nuostabią atmosferą, tad nė nepastebi, kad nueita jau 10 kilometrų ir atsipūsti kviečia vietinis miško baras, kurio visi jau labai laukė. Bosbar besivadinanti įstaiga pasiūlo ne tik vietinėse daryklėlėse pagaminto alaus, bet ir užkandžių bei ledų ištvermingajam mažiausiam šio žygio dalyviui Liudui.
Toliau žygiuodami smėlėtais keliukais, kai kas net basomis, prieiname Dodendraad – mirties vielą. Tai liūdnesnė žygio dalis, bylojanti Pirmojo pasaulinio karo istoriją ir kadaise čia buvusią 332 km ilgio įelektrintos vielos užtvarą, skyrusią okupuotą Belgiją ir neutralius Nyderlandus. Prie maršruto įrengta atminimo lenta pasakoja, kad, nepaisant mirtinos 2000 voltų įtampos ir šimtų aukų, žmonės rasdavo būdų kaip per ją gabenti kontrabandą ir perduoti šnipų surinktą informaciją į Nyderlandus ir toliau sąjungininkams. Po karo ši tvora buvo išardyta, tad tai ką matome – tik istorinės atminties likučiai.
Paskutinė stotelė – apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama su avių banda, besiganančia vakaro šviesos nutviekstame viržyne. Iki pradinio taško jau visai netoli, nuovargis malonus ir labai norėtųsi tiesiog pagulėti tarp šiugždančių žiedų, bet laukia valandos kelionė atgal į Briuselį. Skirstomės neskubėdami. Dalijamės įspūdžiais, kalbam apie kitus žygius ir šį sezoną laukiančius renginius. O jų tikrai bus, jeigu pavyks išvengti suvaržymų, nors ir prie jų jau prisitaikėme. Šio žygio nuotraukas rasite mūsų svetainės galerijoje.
Sekite naujienas iš Belgijos lietuvių bendruomenės, ateikite, dalyvaukite, žygiuokime ir švęskime kartu. Mes pažadame, kad bus įdomu!
